Beržai – tai vieni greičiausiai augančių medžių rūšių visame pasaulyje. Šie medžiai priklauso “Betula” genčiai ir yra priskiriami “Betulaceae” augalų šeimai. Paprastai tai yra maži ir vidutinio dydžio medžiai bei krūmai, randami vidutinio klimato zonose šiauriniame pusrutulyje, tačiau gali išaugti ir didesni. Kai kurios veislės auga krūmynuose, o kitos veislės – tai medžiai, kurie auga kaip klasikiniai vieno kamieno medžiai. Daugumai beržų rūšių yra būdinga savita žievė su tarsi popierinėmis plokštelėmis, o žievės išvaizda dažnai yra ta ypatybė, kuri suteikia rūšiai bendrus pavadinimus. Dėl gražios žievės ir lapų beržai dažnai pasirenkami kraštovaizdžio kūrime, tačiau jie yra palyginti trumpaamžiai medžiai. Be to, daugelis jų yra jautrūs vabzdžių ir ligų pažeidimams. Lietuvoje natūraliai auga karpotasis (sidabrinis) beržas, plaukuotasis beržas, liekninis beržas ir beržas keružis. Taip pat keletas veislių buvo atvežtos iš kitų šalių, pvz., popieržievis beržas ir kvapusis beržas.
BERŽAS: Apie Beržų Auginimą Ir Priežiūrą
Apie Lietuvoje augantį sidabrinį beržą:
Ne daugelis dalykų sode yra tokie patrauklūs kaip medžiai, nes jie kelia susidomėjimą visą sezoną. Sidabrinis beržas (lot. Betula pendula) yra vėsaus klimato medis, žinomas dėl savo malonios estetikos. Jis paplitęs visoje Europoje ir Azijoje beveik visuose vidutinio klimato regionuose, todėl puikiai prisitaiko prie atšiaurių Lietuvos gamtinių sąlygų. Sidabrinis beržas ypač mėgsta įsiterpti tarp spygliuočių medžių, todėl puikiai auga senų miškų pakraščiuose. Šis medis yra pirmaujanti rūšis, o tai reiškia, kad jis auga ten, kur neauga kiti medžiai ir augalai. Sidabriniai beržai geba augti įvairiose dirvožemio, drėgmės ir aplinkos sąlygose, o tai reiškia, kad jie puikiai gali augti ir sodo aplinkoje. Šio beržo kamienas su ryškiai balta žieve traukia akį, kai jos lapija nukrenta, todėl patraukliai atrodo net žiemą. Šviesiai geltoni medžio kačiukai pavasarį tingiai kabo ant tamsiai žalių lapų, kurie rudenį galiausiai tampa ryškiai geltoni, kontrastuodami su ryškia žieve. Nėra sezono be vizualinio malonumo, tačiau yra keletas klausimų, kuriuos verta apsvarstyti prieš sodinant sidabrinį beržą. Sidabrinis beržas teikia pirmenybę vėsesnėms klimato sąlygoms, todėl jis nėra idealus pasirinkimas vietovėms, kuriose yra didelė drėgmė ir šilta vasara. Be to, po juo nedaug kas gali augti, nes lapijos forma užstoja daug šviesos po medžiu.
Reikalingos sąlygos sidabriniam beržui augti:
Norint užauginti sidabrinį beržą reikės šiek tiek padirbėti ir laistyti, tačiau ištisus metus vizualinis jo patrauklumas to vertas.
Šviesa:
Norėdami mėgautis sidabrinių beržų ryškiais geltonais lapais, svarbu atsižvelgti į šviesą sodinant. Šis beržas mėgsta karštį ryte, todėl būtina sodinti jį ten, kur po pietų medis būtų daliniame pavėsyje.
Dirvožemis:
Sidabriniai beržai mėgaujasi drėgnais, gerai nusausintais priesmėliais. Pirmenybė teikiama rūgščiam dirvožemiui, tačiau jis yra universalus medis ir prisitaikys prie daugelio sąlygų.
Trąšos:
Sidabrinis beržas puikiai auga daugelyje skirtingų dirvožemio tipų ir prisitaikys prie ne itin derlingos dirvos. Papildomų trąšų nereikia.
Vanduo:
Sidabrinis beržas turi turėti nuolat drėgną dirvą. Jei jis nėra tinkamai drėgnoje vietoje ir nėra drėkinimo sistemos, apsvarstykite galimybę naudoti mirkymo žarną, kuri imituotų šlapias sniegu padengtas arba drėgnas Šiaurės Europos miško paklodes. Sidabrinio beržo mulčiavimas padės išsaugoti drėgmę sausesniuose regionuose.
Temperatūra ir drėgmė:
Augalui geriausiai sekasi vėsiame klimate, kur nešildo daugiau nei 24 laipsniai pagal Celsijų ir kur sniegingos bei šlapios žiemos yra įprasta. Beržai nevysta karštyje, todėl yra itin atsparūs nepalankioms sąlygoms.
Apie Lietuvoje augantį popieržievį beržą:
Popieržievis beržas (lot. Betula papyrifera) yra greitai augantis, bet trumpaamžis medis, kuris augalui bręsdamas dažnai išaugina kelis kamienus. Išskirtinė šio lapuočių medžio savybė yra nusilupusi ir atplaišojanti žievė, kuri ryškiai kontrastuoja su žaliais lapais, kurie rudenį tampa ryškiai geltoni. Nusilupusi balta žievė puikiai dera su žiemos apsnigta aplinka. Šio medžio lapai užauga nuo 5 iki 10 cm ilgio ir yra dantyti. Kaip ir dauguma kitų beržų, popieržievis beržas mėgsta drėgną aplinką, todėl jis puikiai tinka prie upelio ar tvenkinio jūsų kieme. Šie beržai apskritai yra gerai žinomi kaip vandenį mėgstantys medžiai ir nėra labai atsparūs sausrai. Geriausia sodinti natūraliai drėgnoje vietoje, kurios nereikia daug laistyti. Nesodinkite popieržievio beržo į sutankėjusią dirvą arba intensyvaus karščio periodu. Šis beržas geriausiai auga, jei po jo baldakimu esančią žemę galite padengti storu mulčio sluoksniu, kad dirva būtų drėgna ir vėsi. Užuot sodinus veją iki pat kamieno, gera idėja yra mulčiuoti salelę aplink medį. Turėsite būti atsargūs dėl šio medžio kenkėjų sukeliamų problemų, nes kai kurie gali būti gana niokojantys.
Reikalingos sąlygos popieržieviui beržui augti:
Beržai turi įdomią žievės spalvą ir tekstūrą, patrauklią lapiją, tačiau jie yra gana trumpaamžiai ir gali nukentėti nuo ligų ir vabzdžių. Tačiau beržai vis tiek yra puikūs, greitai auga, o jūsų gyvenamosios vietos kraštovaizdžiui suteikia patrauklumo net žiemos metu.
Šviesa:
Popieržievis beržas teikia pirmenybę dalinio pavėsio sąlygoms, todėl galite sodinti pakraščiuose, kur auga kiti aukštesni medžiai. Taip pat jis gali augti tinkamai, jei yra pasodintas saulėje, ypač vėsesnio klimato sąlygomis.
Dirvožemis:
Popieržievis beržas geriausiai auga molingoje arba uolėtoje priemolio dirvoje, kuri yra gana drėgna. Natūraliai palankiausias yra rūgštus dirvožemis, bet puikiai tiks ir neutralaus pH ar net šiek tiek šarminė dirva.
Vanduo:
Šis beržas yra mėgstantis drėgną dirvą, todėl reikės dažnai laistyti, jei jis bus pasodintas vejos vietoje ir turės konkuruoti su velėna. Laistyti reikės mažiau, jei pasodinsite prie upelio, tvenkinio ar pelkės, kur sąlygos natūraliai drėgnos.
Temperatūra ir drėgmė:
Šis medis geriausiai auga vėsesniame klimate ir vėsesnėje dirvoje. Dirvožemio vėsinimas ir drėgnumas stipriai mulčiuojant yra gera strategija medžiams, kurių negalima sodinti natūraliai drėgnoje vietoje. Šis medis teikia pirmenybę klimatui su ilgomis žiemomis ir vėsiomis vasaromis.
Tręšimas:
Pavasarinis tręšimas su lėtai išsiskiriančiomis granuliuotomis trąšomis, sumaišytomis su dirva po organinio mulčio sluoksniu, padės šiam beržui atsispirti bronziniams beržo grąžtams. Venkite per didelio tręšimo.
Kitos beržų rūšys tinkančios jūsų kraštovaizdžiui:
Pelkinis beržas (lot. Betula pumila):
Pelkinis beržas – vidutinio dydžio, trumpaamžis, gumbus formuojantis krūmas, klestintis drėgnose vietose. Augalas toleruoja retkarčiais užliejančius potvynius, šarminę dirvą, molingą dirvą ir kelių druską. Pasodintas gyvenamuosiuose kraštovaizdžiuose, gerai auga aplink vandens telkinius arba pelkėtose vietose. Pelkinis beržas yra geras pasirinkimas lietaus sodams.
Vyšninis beržas (lot. Betula lenta):
Vyšninis beržas yra didelis medis, išaugantis iš vieno pagrindinio kamieno. Blizganti, raudonai ruda žievė ir geltona lapija daro šį medį patraukliu natūralizuotose vietovėse. Brandžių medžių žievėje susidaro vertikalūs įtrūkimai, kurie sudaro netaisyklingas žvynuotas plokšteles, labai panašias į vyšnių medžių žievę. Žydi balandį – gegužę ir gamina vaisinius kačiukus nuo rugpjūčio iki spalio, todėl yra elnių, briedžių, triušių ir įvairių paukščių maisto šaltinis. Šis medis taip pat pritraukia į kraštovaizdį gražius drugelius, be to, yra atsparus bronziniam beržo stulpui, kuris gali nuniokoti kitas beržo rūšis.
Nykštukinis beržas (lot. Betula nana):
Tai yra mažas žemaūgis krūmas, kilęs iš arktinių ir vėsių vidutinio klimato regionų, ypač tundros kraštovaizdžio. Jis auga įvairiomis sąlygomis, o palankiai vertina drėgnas, bet gerai nusausintas vietas su uolėtu, maistinių medžiagų neturtingu, rūgštiniu dirvožemiu. Jis blogai toleruoja šešėlį. Žemaūgis beržas soduose sodinamas retai, tačiau šaltose šiaurinėse teritorijose jis svarbus kaip priedanga augalijai.
Japoniškas baltas beržas:
Ši rūšis dar žinoma kaip azijinis baltasis beržas. Tai yra vidutiniai ir dideli medžiai su balta žieve ir plonomis besiskleidžiančiomis šakomis, kurios baigiasi nusvirusiomis šakelėmis. Šis medis geriausiai auga vidutiniškai drėgname, gerai nusausintame, smėlingame arba akmenuotame priemolyje. Nors japoniškasis baltasis beržas teikia pirmenybę saulei, jis klesti šiaurinėje ir rytinėje vietovėje, kur po pietų pavėsis. Pagrindinis reikalavimas yra nuolat drėgnas dirvožemis. Šis beržas geriausiai tinka auginti vėsesniame klimate.
Beržų ligos ir kenkėjai:
Yra keletas žalingų beržų ligų ir kenkėjų. Šios beržų ligos ir kenkėjai gali susilpninti medį ir sukelti medžio mirtį, jei yra negydomos. Kai kurie iš labiausiai paplitusių yra:
- Bronzinis beržo graužikas – šį potencialiai mirtiną kenkėją beržuose gali būti sunku suvaldyti. Tai invazinis medieną graužiantis vabalas, kurio lervos įsiskverbia į medžio sluoksnius ir nutraukia sulos tekėjimą. Medžiai, kurie yra silpni ir jau turintys žaizdų žievėje, yra ypač jautrūs jo atakoms. Bronzinio beržo graužiko užkrėtimo požymiai yra vingiuotos linijos tiesiai po žieve kamiene ir išretėjimas medžio vainiko. Laimei, yra genėjimo ir kitų gydymo būdų, kurie gali padėti apsaugoti jūsų medžius.
- Beržo lapų minkė – šio vabzdžio lervos įsiskverbia į beržo lapus, ieškodamos maistinių medžiagų. Norėdami nustatyti problemą, gegužės arba birželio mėnesį lapų paviršiuje ieškokite mažų žalių dėmių. Tada ant lapų atsiranda rudos dėmės. Nors šis kenkėjas paprastai medžio nenužudo, jis gali jį subjauroti ir susilpninti, todėl beržas gali būti labiau jautrus bronzinio beržo graužiko užkrėtimui.
- Europinis beržo amaras ir paprastasis beržo amaras – amarai išsiurbia sulą iš beržo lapų, todėl jie pagelsta ir susisuka. Sunkus užkrėtimas gali sukelti lapų kritimą ir šakų sunaikinimą. Neretai apatinėje lapų pusėje atrodo, kad laša sula. Tai medunešis, kurį išskiria amarai, kurie savo ruožtu pritraukia skruzdėles.
Beržų genėjimas:
Beržus reikia genėti, kad būtų išlaikyta optimali sveikata ir tvirta struktūra. Pašalinkite apatines kabančias šakas, kurios trukdo vaikščioti. Norint išsaugoti arba pagerinti medžio struktūrą, gyvybingumą ir gyvenimo trukmę, rekomenduojama genėti beržą. Genėjimas gali sumažinti konkrečius medžio defektus ar struktūrines problemas ir žymiai sumažinti pažeidimų riziką. Nulūžusios, ligotos ar negyvos šakos paprastai pašalinamos, kad puvimą sukeliantys grybai neužkrėstų kitų beržo vietų. Retkarčiais būtina pašalinti gyvas šakas, kad būtų padidintas saulės spindulių poveikis ir oro cirkuliacija beržo vainiko viduje. Tai padeda sumažinti tam tikras medžių ligas. Taip pat reikia pašalinti šakų stuburą, kad būtų skatinamas sėkmingas ir tinkamas žaizdų gijimas.
