Kaštonai – tai yra, priklausomai nuo rūšies, medžiai arba krūmai, kurie gali būti visžaliai arba metantys lapus. Savaime auga tik šiaurės pusrutulyje, tačiau kaip atvežtinė medžių ir krūmų rūšis gali augti ir pietiniame pusrutulyje. Priklausomai nuo kaštonų rūšies, krūmai gali užaugti iki 2 metrų aukščio, o medžiai iki 40 metrų aukščio. Nors kaštonai skiriasi savo dydžiu, tačiau šią rūšį galima atpažinti iš didelių, delno formos sudėtinių lapų dantytais kraštais. Priklausomai nuo kaštono rūšies, lapuose gali būti nuo penkių iki devynių lapelių skyrių. Šie krūmai ir medžiai turi stačius vamzdinius žiedus, kurie gali būti raudonos, geltonos, rausvos arba baltos spalvos. Priklausomai nuo veislės žiedai žydi pavasarį arba vasaros pradžioje. Iš maždaug 20 kaštonų rūšių vos keletas yra naudojamos kraštovaizdžio kūrimui miestuose, soduose ir sodybose. Šių rūšių kaštonai yra puikūs žydintys krūmai ir medžiai, kurie gali augti dalinio pavėsio sąlygomis, nors kai kurios klesti ir saulėje.
KAŠTONAS: Rūšys, Auginimas Ir Priežiūra
Kaštonų rūšys:
Lietuvoje auga tik keturios kaštonų rūšys, t.y. paprastasis kaštonas, geltonžiedis kaštonas, glotniavaisis kaštonas ir hibridinė rūšis – rausvažiedis kaštonas. Plačiausiai yra paplitęs paprastasis kaštonas, kuris yra naudojamas ir kraštovaizdžio formavime.
Paprastasis kaštonas:
Paprastasis kaštonas (lot. Aesculus hippocastanum) – tai yra vidutiniai ir dideli medžiai su apvaliu vainiku. Dėl šios priežasties jis yra puikus kraštovaizdžio medis parkams ir dideliems kiemams. Ši rūšis gali būti šiek tiek jautri tiesioginiams saulės spinduliams, o jautrumas pasireiškia nudegintais ir dėmėtais lapais. Geriausiai auga ten, kur gauna nuolatinę drėgmę. Šios rūšies kaštonas turi ryškios baltos spalvos žiedus, kurie pasirodo pavasario viduryje. Tai yra labiausiai Lietuvoje paplitusi kaštonų veislė.
Geltonžiedis kaštonas:
Geltonžiedis kaštonas (lot. Aesculus flava) – tai yra didžiausias kaštonas iš visų rūšių, kartais užaugantis iki 30 metrų. Tai labiau prisitaikanti kaštonų rūšis, tačiau vis tiek gali būti jautrus lapų nudegimams, o tai yra problema sausringomis sąlygomis. Šis kaštonas yra geras dekoratyvinis medis, suteikiantis didelį pavėsio plotą, tačiau jo lapija nėra tokia tvarkinga. Geltonžiedis kaštonas turi pailgą suapvalintą vainiką, kuris auga tankiai, ir geltonos spalvos pavasarinius žiedus. Rudenį šis kaštonas nusidažo geltonai oranžine spalva, kuri daro jį vienu patraukliausių kraštovaizdžio medžių. Gali augti pilnoje saulėje ir daliniame pavėsyje.
Rausvasis kaštonas:
Rausvasis kaštonas (lot. Aesculus × carnea) – tai yra hibridinė kaštono rūšis. Ši rūšis išvesta genetiškai kryžminant paprastojo ir raudonojo kaštono veisles. Rausvasis kaštonas pasižymi švelnia rudens lapijos spalva, o jo žiedai yra ryškiai rausvos spalvos. Tai yra nuostabus medis parkams ir dideliems kraštovaizdžiams formuoti. Kaip ir dauguma šios rūšies atstovų, tai gali būti netvarkingos lapijos medis. Gali augti pilnoje saulėje ir daliniame pavėsyje.
Glotniavaisis kaštonas:
Glotniavaisis kaštonas (lot. Aesculus glabra) – kaštono rūšis, lengvai auganti gerai drenuotame dirvožemyje ir pilnoje saulėje arba daliniame pavėsyje. Ši rūšis mėgsta drėgnas ir derlingas dirvas. Sausomis sąlygomis lapai linkę apdegti ir paprastai nuvertėja. Tai į viršų smailėjantis medis, kurį, kai įsitvirtina, labai sunku persodinti. Lapai vasarą subręsta iki tamsiai žalios spalvos, o rudenį lapų spalva dažniausiai būna geltona. Kai kuriais metais rudenį lapija gali įgyti įdomių ir patrauklių oranžinių ir raudonų atspalvių. Šis kaštonas turi žalsvai geltonus žiedus, kurie paprastai būna iki 3 cm ilgio ir žydi gegužės mėn.
Kitos Lietuvoje neaugančios kaštonų rūšys yra Japoninis kaštonas, Kalifornijos kaštonas, Indijos kaštonas, smulkiažiedis kaštonas, raudonžiedis kaštonas ir pan.
Kaštonų auginimas:
Kaštonas yra didelis medis, žinomas dėl savo kūgio formos ir įspūdingų žiedų, žydinčių nuo balandžio iki birželio. Paprastasis kaštonas yra kilęs iš mišrių Pietryčių Europos miškų ir yra plačiai auginamas gatvėse, parkuose ir kitose lauko erdvėse. Jis yra puikus pasirinkimas gatvių linijoms pabrėžti arba šešėliui nuo saulės sudaryti. Paprastasis kaštonas turi vešlų, besiplečiantį vainiką, kuris gali ne tik užstoti saulės šviesą, bet ir kraštovaizdžiui suteikti vizualinio įdomumo ir grožio. Kaštonų medžiai ir krūmai geriausiai auga nuolat drėgnoje dirvoje, o sausringomis sąlygomis dažnai nukarsta lapai. Visos kaštonų dalys yra labai toksiškos, įskaitant į riešutus panašias sėklas – kaštono vaisius. Visose dalyse yra glikozido eskulino, saponino escino ir alkaloidų, kurie gali sukelti tokius simptomus kaip raumenų silpnumas ir paralyžius, išsiplėtę vyzdžiai, vėmimas, viduriavimas, depresija. Nors rimtas žmonių apsinuodijimas pasitaiko retai, gyvuliai gali apsinuodyti prarijus.
Kaštono priežiūra:
Kaštonas yra lapuočių medis, kurį gana lengva auginti, nors kai kurios rūšys gali būti linkusios į lapų ligas ir vabzdžius. Pats medis auga vidutiniu greičiu, o sodininkai gali tikėtis, kad aukštis padidės maždaug 30 – 90 centimetrų per metus, priklausomai nuo dirvožemio kokybės, medžio amžiaus, vietos ir klimato. Senesnių medžių augimas gali būti daug lėtesnis. Bręstantis medis sukuria besisluoksniuojančią žievę, kurios išorinė dalis nusilupa, o apačioje atsiskleidžia oranžinė žievė.
Šviesa:
Šis medis klesti tiek saulėje, tiek daliniame pavėsyje. Jis teikia pirmenybę mažiausiai nuo dviejų iki šešių valandų tiesioginių, nefiltruotų saulės spindulių kiekvieną dieną.
Dirvožemis:
Šis medis yra atsparus įvairiems dirvožemiams, tačiau geriausiai auga rūgščiame, priemolio, priesmėlio, šarminiame ir dumbluotame priemolio dirvožemyje. Viena sąlyga geram augimui yra ta, kad dirva visada turi būti drėgna, tačiau gerai nusausinanti, kad šaknys nestovėtų vandenyje.
Vanduo:
Šie medžiai netoleruoja pernelyg sausų sąlygų ir geriausiai auga, jei dirva yra drėgna. Po pasodinimo reikia kruopščiai laistyti, o jauną augalą kartą per savaitę vasarą, jei kritulių nėra gausu.
Temperatūra ir drėgmė:
Kaštonas žydi balandžio – birželio mėnesiais. Jaunus medžius žiemą galima apsaugoti medžio apvyniojimu, kuris rekomenduojamas bent pirmuosius dvejus ar trejus augimo metus.
Trąšos:
Naujai pasodinti kaštonai gana gerai reaguoja į trąšas. Galima naudoti granuliuotas, skystas arba kuolelių tipo trąšas. Organinės trąšos, tokios kaip mėšlas, taip pat gali duoti pageidaujamų rezultatų.
Dauginimas:
Kaip ir daugeliui medžių, kaštonų dauginimui prireiks laiko ir kantrybės. Tai galima padaryti sėklomis arba auginiais. Norint surinkti sėklas, geriausia palaukti, kol jos natūraliai nukris nuo medžio, kad sėklos būtų visiškai subrendusios ir gyvybingos. Reikia rinkti sėklas, kuriose nėra įtrūkimų ir skylių ar kitų vabzdžių pažeidimo požymių. Dirbdami su kaštonų sėklomis, būtinai mūvėkite pirštines ir kiek įmanoma apribokite poveikį su jomis, nes sėklose yra toksinų, kurie gali būti pavojingi nurijus.
Sodinimas:
Kaštonai paprastai sodinami pavasarį arba rudenį, priklausomai nuo klimato. Kadangi sodinukai paprastai perkami kaip vazoniniai augalai, sodinimo duobė turi būti maždaug tris kartus didesnė už jų plotį ir pakankamai gili, kad šaknies gumulėlio viršus būtų lygus su žeme. Įdėję sodinuką į duobę, įsitikinkite, kad jis yra tiesus, prieš pildami šiek tiek dirvožemio, kad jį įtvirtintumėte. Užpildykite duobę vandeniu, leiskite jam susigerti prieš pilant organinių medžiagų ir likusio dirvožemio. Lengvai prispauskite dirvožemį, kad neliktų oro kišenių, ir uždėkite mulčio sluoksnį, kad išlaikytumėte drėgmę ir išvengtumėte piktžolių.
Genėjimas:
Medžius genėti reikia arba anksti pavasarį, kol dar nepradeda tekėti sula, arba rudenį nukritus lapams. Žemiau esančias, besikertančias ir nesveikas šakas reikia pašalinti. Kai medis subręsta, genėjimas kas trejus ar penkerius metus padės išlaikyti optimalią jo formą ir apsaugoti nuo ligų.
