Klevas – tai yra kaštoninių šeimos medis, mėgstantis atviras bei saulėtas vietas, tačiau nemėgstantis didelės sausros. Dauguma klevų rūšių yra lapuočiai sumedėję augalai, pradedant daugiastiebiais krūmais ir baigiant dideliais medžiais su masyviais kamienais. Daugelis žmonių nusprendžia sodinti klevus, nes jie puikiai tinka kraštovaizdžio formavimui, o gatvėse ir parkuose sukuria pavėsį karštomis vasaros dienomis. Klevai – tai medžiai, kurie garsėja rudens spalvomis, t.y. daugelis rūšių kiekvienais metais demonstruoja oranžines, rudas, geltonas ir raudonas lapų spalvas. Kai kurių medžių lapai gali turėti kelias šias spalvas vienu metu. Nors klevai didelių sausrų nemėgsta, tačiau gali ją toleruoti.
KLEVAS: Rūšys, Auginimas Ir Priežiūra
Klevų rūšys:
Iš viso pasaulyje yra apie 150 klevų rūšių, tačiau Europoje auga vos kelios savaiminės rūšys. Daugiausia rūšių auga Azijoje, Amerikoje ir netgi Afrikoje. Lietuvoje auga tik viena savaiminė klevų rūšis, t.y. paprastasis klevas (lot. Acer platanoides), ir dar keletas įvežtinių rūšių, pvz., platanalapis klevas (lot. Acer pseudoplatanus), trakinis klevas (lot. Acer campestre), raudonasis klevas (lot. Acer rubrum), sidabrinis klevas (lot. Acer saccharinum) ir kiti.
Paprastasis klevas:
Ši populiari rūšis, dar žinoma kaip norveginis arba europinis klevas, yra natūraliai auganti klevų rūšis Lietuvoje. Tai yra viena iš labiausiai paplitusių klevų rūšių. Šis vidutinio dydžio medis turi patrauklų tankų vainiką, kuris yra simetriškai apvalus, tačiau jis neturi gilių šaknų. Paprastasis klevas turi labai patrauklius žalius lapus per visą auginimo sezoną, tačiau rudenį nusidažo įvairiomis rudens spalvomis. Kitos šio klevo veislės rudenį dažniausiai turi geltonos spalvos lapus. Klesti augdamas pilnoje saulėje ir daliniame pavėsyje.
Sidabrinis klevas:
Sidabrinis klevas (lot. Acer saccharinum) – tai klevas, kurio lapų apatinės pusės yra sidabrinės ir patraukliai mirksi vėjyje. Šis klevas yra vienas populiariausių, nes labai lengvai natūralizuojasi ir auga labai greitai. Apleistame sode sodinukai gali greitai išdygti ir suvešėti. Kaip ir daugelis plačiai paplitusių rūšių, šis medis turi keletą bendrų regioninių pavadinimų, tokių kaip upinis klevas, baltasis klevas ir vandens klevas. Rudenį šis medis įgauna patrauklius geltonos, oranžinės arba raudonos spalvos atspalvius. Tai dar vienas negiliai įsišaknijęs medis, kurį reikėtų laikyti atokiau nuo vamzdžių ar trinkelių. Klesti augdamas pilnoje saulėje.
Didžialapis klevas:
Didžialapis klevas (lot. Acer macrophyllum), kaip jau rodo pavadinimas, turi gana didelius lapus. Jis turi didžiausius lapus nei bet kuri kita klevo rūšis, kurie yra klasikiniai penkių skilčių, delno formos ir gali būti daugiau nei 30 cm pločio. Kiti įprasti šio medžio pavadinimai yra plačialapis klevas ir platanalapis klevas. Didžialapis klevas – masyvus, storakūnis medis su vagota pilka arba rausvai ruda žieve. Pavasario lapija yra bordo spalvos, vasarą pasidaro žalia, o rudenį geltona arba geltonai oranžinė. Šis didelis medis puikiai tinka dideliems kraštovaizdžiams formuoti ir parkams. Klesti augdamas tiek saulėje, tiek pavėsyje.
Raudonasis klevas:
Raudonasis klevas (lot. Acer rubrum) pasižymi ryškiai raudonais lapais. Šis klevas ištisus metus daugelyje vietų pateisina savo vardą. Raudoni pavasariniai pumpurai virsta raudonomis sėklinėmis struktūromis, kabančiomis ant rausvų šakelių, o raudonos spalvos lapai atsiranda rudenį. Šis vidutinio dydžio klevas yra įprastas kraštovaizdžio medis, turintis apvalų arba ovalo formos vainiką. Trijų skilčių, o kartais net ir penkių skilčių, žali lapai rudenį paprastai parausta, nors konkretūs atspalviai gali būti nenuspėjami. Rudens spalva taip pat skiriasi priklausomai nuo veislės: nuo žalsvai geltonos iki raudonos, nuo oranžinės iki bordo. Šis medis turi daug skirtingų įprastų pavadinimų: raudonasis klevas, pelkinis klevas, trišakis raudonasis klevas ir vandens klevas. Klesti augdamas pilnoje saulėje ir daliniame pavėsyje.
Klevų auginimas:
Klevai daugiausia sodinami gatvėse, greitkeliuose ir viešuosiuose parkuose. Tai taip pat geras šešėlinis medis, kaip atskiras egzempliorius vidutiniuose ir dideliuose soduose. Klevus galima auginti saulėje arba pusiau apšviestoje vietoje. Dauguma klevų rūšių yra negiliai įsišakniję medžiai, kurie pasodinti per arti gali išstumti šaligatvius ir kitus grindinio paviršius. Daugeliui klevų veislių taip pat atsiranda storos atviros šaknys, dėl kurių sunku pjauti veją. Dėl šios priežasties šias rūšis geriau sodinti miške arba ten, kur žemė aplink juos gali būti padengta mulču arba gyva žemės danga, išskyrus žolę. Dauguma klevų taip pat ieško drėgmės, o jų šaknys gali prasiskverbti į vandens vamzdžius ar kanalizacijos linijas, jei jie pasodinti virš jų.
Klevų priežiūra:
Paprastasis klevas – tai greitai augantis lapuočių medis su apvaliu lapų vainiku, kurių aukštis gali siekti net 25 metrus. Lapai yra dideli, skilti ir dantytu kraštu. Jie gali būti ryškiai žalios, gelsvos ir geltonos spalvos, o rudenį jų spalva pasikeičia į oranžinę, geltoną ar raudoną. Žiedai pasirodo dar prieš lapus, pumpurai yra geltoni ir tada atsiranda žiedeliai, kurie žydi pavasarį. Vaisiai yra samaros formos.
Temperatūra:
Šie medžiai mėgsta, kad vasara nebūtų per šilta, taip pat gerai toleruoja šalčius. Šis puikiai prisitaikantis medis puikiai auga tiek saulėje, tiek daliniame pavėsyje. Nors jis teikia pirmenybę gerai nusausintam, drėgnam dirvožemiui, jis yra atsparus sausrai trumpą laiką, nors gali šiek tiek nukristi lapai.
Sodinimas:
Geriausia sodinti žiemos pabaigoje. Augalai lengvai persodinami, mažai veikiant šaknų sistemą ar lapiją. Klevas turi gerą atsparumą audroms ir ledo pažeidimams bei sparčiai auga.
Dirvožemis:
Jie auginami bet kokio tipo gerai nusausintame dirvožemyje, turinčiame organinių medžiagų ir tam tikrą gebėjimą išlaikyti drėgmę.
Dauginimas:
Klevą galima dauginti iš sėklų, pasėtų į lysves. Be to, šie sparnuoti vaisiai gali sugauti vėją ir nukeliauti toli nuo motininio medžio. Jie lengvai sudygsta ir gali tapti problema kaimo aplinkoje arba šalia vietinių miškų.
Laistymas:
Laistykite dažnai, kad žemė visada būtų šiek tiek drėgna, bet šaknys nepermirktų. Klevai gali toleruoti sausrą, bet tokiu atveju neklestės.
Tręšimas:
Tręškite mėšlu arba kompostu žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį.
Genėjimas:
Genėti jų nepatartina, tačiau pažeistas šakas galima pašalinti rudenį arba žiemos pradžioje. Genėjimas sezono pabaigoje, prieš pat samarai paruduojant, gali užkirsti kelią laukiniams sodinukams tapti kenkėjais.
Kenkėjai ir ligos:
Jie gana atsparūs įprastiems kenkėjams ir ligoms.
